Gyvenime įvyksta daugybė pokalbių – vieni jų pasimiršta iškart, kiti tampa neatsiejama mūsų sąmonės dalimi, juos nešiojamės su savimi lyg amžiną virusą, kuris suaktyvinamas vos patekus į atitinkamą, su pokalbiu susijusią situaciją.

Ypač įsirėžusį į atmintį dialogą turėjau kokiais 2007-siais, Edinburge vykusios konferencijos, skirtos aukštojo mokslo ekspertų diskusijai apie mokymąsi visą gyvenimą, vakarienės metu.

Iš Lietuvos konferencijoje dalyvavome, atrodo, trise, tačiau sėdus vakarieniauti, siekiant geriau susipažinti su kolegomis, buvome pasodinti šalia kitataučių kitų universitetų atstovų. Mano stalo kaimynu tapo vieno privataus Airijos universiteto rektorius, kurio vardo taip pat negaliu pamiršti dėl vaikystėje mėgtų skaityti škotų pasakų (dauguma jų buvo perpasakoti keltiški mitai ir dėl to jos atrodė dar labiau slėpiningos ir įdomios). Stalo kaimynui prisistačius vardu – Dirmedas – paklausiau, ar tai tas pats Dirmedas, kuris paveržė karvedžio Fino sužadėtinę Gronją ir buvo už tai nužudytas nuodingais šerno šeriais? Rektorius apstulbo. „Šią istoriją žinojo tik mano mama!”, sušuko jis. „Jūs esate antras žmogus mano gyvenime, kuris žinote Dirmedo ir Gronjos mitą…”.

Toliau mūsų pokalbis plėtojosi lengvai ir sklandžiai – apie aukštąjį mokslą ir Airijos ekonomiką, apie Lietuvą ir jos bei kitų Baltijos valstybių tuometį „ekonominių tigrų” statusą, jų sėkmingą prisijungimą prie Europos Sąjungos ir kitas temas.

Neilgai trukus prie vakarienės prisijungė ir rektoriaus žmona, atsiprašinėdama už neišven-giamą vėlavimą ir elegantiškai pažindindamasi su stalo kaimynais. Mane pristačius kaip „dailės akademijos prorektorių ir Bolonijos proceso ekspertą iš Lietuvos, kuris, įsivaizduok!, žino Dirmedo vardo kilmę” rektorienės veidu perbėgo kažkoks keistas šešėlis. Ji maloniai prisistatė ir atsisėdo į jai paliktą laisvą vietą, tarp rektoriaus Dirmedo ir manęs.

Po įžanginių kalbų ir pirmosios taurės šampano, rektorienė atsigręžė į mane ir tarė: „Žinote…lietuviai Airijoje turi tokią…gan ypatingą reputaciją”. „O kokia prasme, ypatingą?”, atsargiai pasmalsavau. „Na…lietuviai pas mus laikomi tokiais, kaip čia pasakius, nevaldomais patrakėliais – jei vairavo, tai viršijo greitį ir nulėkė nuo kelio, užsimušė, jei gėrė, tai prisigėrė iki sąmonės netekimo ir prisivirė košės, jei susimušė, tai pliekėsi iki mirties…”.

Nors ir tikėjausi, kad išgirsimos žinios nebus itin malonios, vis dėlto jaučiausi priblokštas. „Bet ar lietuviai labai jau skiriasi nuo kitų Rytų europiečių?”, mėginau gelbėti padėtį. „Taip, jie išsiskiria…”, toliau negailestingai komentavo rektorienė. „Kokie nors lenkai tikrai nepalyginti nuosaikesni”. Šitaip per kokias tris minutes iš aukštojo mokslo eksperto ir keltų mitų žinovo, atstovaujančio valstybei, kuri demonstruoja sėkmingą ekonominę raidą, neseniai prisijungusi prie ES, tarsi virtau dalimi neprognozuojamų ir agresyvių barbarų genties, savo „nuopelnais” išsiskiriančios net tarp panašaus politinio išsivystymo kaimynų.

Tik visiškas piktavalis neigtų, jog Lietuvos pažanga, padaryta nuo 1990-jų, yra milžiniška, daugeliui panašaus politinio likimo valstybių atrodanti geistina siekiamybe ir net gan tolima ateities perspektyva (pavyzdžiui, ne itin šviesiai savo ateitį šiandien regintiems moldavams).

Todėl neketinu suabsoliutinti šio pokalbio “informacijos”, nes yra tekę daugybę kartų ir visiškai kitaip, daug sėkmingiau, kalbėtis apie Lietuvą ir lietuvius su užsieniečiais, kurie su nuostaba pripažindavo itin greitą ir sėkmingą lietuvių žygį demokratinės visuomenės link. Tačiau puikūs mūsų valstybės pasiekimai neturėtų tapti būtinų reformų nevykdymo pateisinimu. Tad, deja, būtent šio pokalbio “virusas” gan dažnai neprašomas aktyvuojasi įvairiose tam palankiose terpėse, kuriose lietuviai vienaip ar kitaip atsiskleidžia kaip „nesusitvarkantys su juos užklupusia laisve“ ar, cituojant mano garbiąją pašnekovę airę, “nevaldomi patrakėliai”.

O tokios situacijos, tapus Seimo nariu, atrodytų, tiesiog pasisiūlo pačios: nuo jau privaloma „gero tono klasika“ tapusių diskusijų apie tai, kada lietuviai nustos mėtyti vaikus į šulinius, žudytis intensyviausiai, o gerti degtinę – daugiausiai pasaulyje, iki labiau mokslinių pasvarstymų apie lietuvius kaip labiausiai iš visų tautų stokojančius empatijos, lietuvių vaikus – vienus nelaimingiausių Europoje, o psichinės sveikatos priežiūros sistemą, kaip besivadovaujančią gūdų sovietmetį menančiais metodais. Ir viskas grįsta tyrimais, apklausomis, reitingais.

Čia ne mokslinė publikacija, kurioje statistinis tikslumas labai reikšmingas, todėl šioje esė neketinu aiškintis kiekybinių argumentų pagrįstumo, įrodinėti, kad Lietuva ne daugiausiai išgerianti, o kokia ketvirta nuo galo, ne mažiausiai empatiška, o gal kokia penkta pagal empatijos stoką, lietuvių vaikai gal ne patys nelaimingiausi, o už juos dar labiau nelaimingi mažieji latviai ar slovakai. Ar, socialinių tinklų diskusijų stiliumi, reliatyvistiškai mestelėti, kad “išvis neaišku, kas ten matavo, kas jiems teikė duomenis ir ar išvis JIE ką nors apie mus supranta?”

Tačiau labai reikšminga buvo, yra ir bus reakcija tų, kurių ši (lietuvių linksniavimo neigiamuose kontekstuose) padėtis netenkina ir jie norėtų ir, veikiausiai, galėtų ją pakeisti. Labai esminis yra ir pokyčių metodų pasirinkimas – t.y. atsakymas į amžinąjį klausimą „ką daryti?“ Kaip pakeisti netikusius įpročius, blogas „tradicijas“ ir…išmokti gyventi laisvėje?

Pastarojo laiko patirtis sako, kad dažniausiai siūlomas receptas problemos sprendimui yra draudimai. Esą, jei bus uždrausta pati galimybė, nebus ir nepageidaujamo reiškinio. Pavyzdžiui, jei parduotuvė bus užrakinta, lietuvis į ją neužeis nusipirkti alkoholio ir nederamai neapsvaigs. Jei niekur nematys alkoholio butelio atvaizdo, lietuvis jo neužsinorės. Jei už nepadorų darbo pokalbį su kolege/a grės atleidimas iš darbo, lietuvis/ė liežuvį suvaldys. Jei prie lietuvio namų nuolat budės policininkas, jis namuose nesmurtaus. Tęsiant analogiją – jei norvego valties variklis bus ne bet kaip numestas prieplaukoje, o apdairiai paslėptas, lietuvis važiuodamas pro šalį jo į bagažinę neįsimes.

Gal šis „panoraminis vaizdas” ir primena juodojo humoro karikatūrą, bet į jį žvelgiant juokas neima. „Arogantiški” komentuotojai mestels: „aš tai einu kasdien pro alkoholio lentynas, bet nusiperku vien pieno ir daržovių”. Suprask – mano vidinis cenzorius išlavintas, veikia puikiai. Kiti puls aiškinti, kad su jais tai niekaip negalį turėti nieko bendro. Panašiai kaip tas „rytų europietis vairuotojas” iš puikios Liudviko Andriulio esė apie geopolitinius vairavimo stilių skirtumus: „Sustabdė bjaurybės – tikrai ne aš, tikrai buvo žalia, čia ne mano greitis, tas ženklas ne tą sako, tikrai negėriau, radaras nesertifikuotas, alkotesteris pareguliuotas.” Ginčas su išoriniu cenzoriumi mūsuose yra vis dar privaloma garbės kodekso dalis, bet išorinis cenzorius vis dėlto yra tam tikra išeitis, nes jam lengva perkelti visą atsakomybę. O dar geriau, kai išorinis cenzorius yra svetimas (britas, norvegas) – tuomet jam ir paklusti ne taip gėda. Atsiprašau už sarkazmą, jis priimtinas ne visiems.

Vidinis cenzorius yra gan sudėtinga edukologinė-psichologinė sąvoka, tačiau, manyčiau, tinka prie jos kiek dėmesingiau stabtelėti, nes ji patenka į patį dabarties socialinių ir politinių debatų centrą. Kai sakoma, kad „PATS žmogus turi teisingai žinoti, adekvačiai jausti, tinkamai nuspręsti”, turimas mintyje būtent vidinis cenzorius, kuris tarsi filtras turi praleisti pozityvias ir kūrybingas mintis ir impulsus veiksmui, o blokuoti mintis ir impulsus, vedančius, vėl cituojant mano airę pašnekovę, į „nevaldomą patrakimą”, nusikaltimus ir (savi)destrukciją.

Inovatyvios ir kūrybingos vadybos guru Džefris Baumgartenas sako, jog „vidinis cenzorius apsaugo mus nuo realizavimo minčių, kurios galėtų būti pavojingos, užgaulios ar amoralios. … Tiesą sakant, turbūt vieninteliai žmonės, kurie neturi vidinio cenzoriaus yra bepročiai”. Mano cituojamas autorius apie vidinį cenzorių kalba tekste, kuris skirtas kūrybingumui – realizavimui neįprastų idėjų, kurios, vidinio cenzoriaus manymu, galbūt sukeltų aplinkinių pašaipą. Tokioje situacijoje, pataria D.Baumgartenas, derėtų kiek prislopinti vidinį cenzorių, leisti pasireikšti kūrybinėms idėjoms.

(Čia nevalia prisiminiau dar vienus reitingus – ES technologinių inovacijų indeksą; jame Lietuva vienoje paskutinių vietų). Kitaip tariant, laisvas laisvos visuomenės pilietis turėtų stabdyti pats save nuo netinkamo ir pavojingo elgesio, tačiau ir pats save skatinti kūrybinei drąsai. Tikrai sudėtingas gyvenimo laisvėje iššūkis.

Nesutikčiau su Baumgartenu, kad „vieninteliai žmonės, kurie neturi vidinio cenzoriaus, yra bepročiai”. Manau, jog jis nebūdingas ir vergams ar kaliniams. Nuolat nelaisvėje gyvenančiam žmogui vidinės cenzūros poreikis nekyla, nes viskas nulemta išorinių draudimų ir ribojimų: dabar kelsiesi, tada gulsi, tą valgysi, šitą dirbsi, tokia apranga, tik tokia kalba. Gerai žinomas tas faktas, jog daugelis iš kalėjimo išėjusių kalinių laisvėje negali pritapti ir vėl pasistengia grįžti į belangę. Reikia didelių pastangų ir itin geranoriškai nusiteikusios aplinkos, kad tokia integracija pavyktų – iš naujo susiformuotų gyvenimo laisvėje įgūdžiai. Kai pripranti gyventi valdomas „tvirtos rankos”, tai ir toliau norisi to išorinio cenzoriaus – savotiška priklausomybė.

Kas tinka individui, nebūtinai taikytina visai valstybei, tačiau kai kurie socialiniai psichologai prastą lietuvių (ypač vyrų) psichinės sveikatos būklę ir polinkį į (savi)destrukciją sieja su istoriniu „nebuvimo šeimininkais savo valstybėje” faktu: tiek 19 a. carinė okupacija su spaudos draudimu, tiek 20 a. sovietinė okupacija lėmusi, kad lietuvis nebuvęs pats sau ponas, stengęsis įtikti okupantui (išskyrus, žinoma, sukilėlius, partizanus, laisvės kovotojus ir disidentus), neturėjęs galimybės pilnai imtis atsakomybės už savo gyvenimą ir savo valstybę.

Tokią nuomonę iš dalies patvirtina istorikas Virginijus Savukynas, nenaujame, bet vis dar įdomiame ir aktualiame tekste „Laisvės slenksčiai: pobaudžiavinės ir posovietinės jausenos Lietuvoje” tyrinėjantis pobaudžiavinės ir posovietinės būsenų panašumus Lietuvoje.

„…baudžiavos panaikinimas slėpė gilų psichologinį persilaužimą: baudžiauninkai iš „vaikelių“ turėjo tapti „suaugusiais“, kuriais jau niekas nesirūpina, jie patys turi pasirūpinti savimi. Tokiame kultūriniame-psichologiniame kontekste visiškai suprantama, kodėl dalis baudžiauninkų neįsivaizdavo savo gyvenimo be pono“, rašo V.Savukynas.

Kad laisvės tai pat buvo bijomasi, nors dėl jos ir smarkiai kovota, dar nenutilus Sąjūdžio mitingų šurmuliui (apie 1991 m.) rodo ir tuometės gyventojų apklausos, rodančios visiškai aiškų „tvirtos rankos“ (išorinio cenzoriaus) ilgesį (anot „Vilmorus“ atliktos sociologinės apklausos, su teiginiu „mums reikia stipraus prezidento, galinčio nugalėti visas opozicijas ir pačiam daryti viską, kas reikalinga šalies klestėjimui“ sutiko net 42 procentai respondentų, o kitame, jau tarptautiniame, (Ž.Šatūnienės) tyrime net 58 proc. lietuvių pasisako už „Tvirtos rankos“ valdymą (palyginimui – 27 proc. lenkų, 13 proc. čekų, 40 proc. rusų.).

V.Savukynas apibendrina, jog tokio tipo mentalitetas „suponuoja, kad geriausiai jaučiamės laikantis bendrų normų, paklūstant autoritetui, kuris garantuoja, kad tų normų bus laikomasi, kad jis baus visus tuos, kurie tas normas pažeis, kurie išsišoks pasiūlydami savo gyvenimo stilių“. „Tvirtos rankos” ilgesį lietuvių visuomenėje yra tyrinėjusios mokslininkės Ainė Ramonaitė ir Ieva Petronytė, bet šiame tekste (dėl vietos stokos) jų tyrimų apžvelgti neturime galimybės.

Tačiau sunku atsispirti norui vėl pacituoti Liudviką Andriulį, kuris apie „kelių gaidelius”, lakstančius dideliais brangiais automobiliais, kalba kaip apie savotiškus kelių „carus”, o apie nuolankiai jiems paklūstančius kuklesnių automobilių savininkus – kaip apie į miestą gyventi neseniai atvykusius „sodiečius”: „…sodietis gerbia carą, kartu jo prisibijo, kartu ir kiek jam pavydi, šiek tiek slapčia ir nekenčia”. Ar tai ne savotiška šiuolaikinė baudžiava?

Dabar būtinai reikia įterpti kokį sakinį kitą apie „poniškus Vakarus”, kuriuose „viskas yra kitaip ir geriau”. Juk ne veltui šia kryptimi kasmet išvažiuoja po keliasdešimt tūkstančių Lietu-vos piliečių? Rašytojas Jaroslavas Melnikas knygoje „Paryžiaus dienoraštis“ rašo: „Prancūzai taip priprato, kad juos per dieną dvidešimt ar trisdešimt kartų (o gal ir visus penkiasdešimt) pavadina ponia arba ponu, kad jie tokie ir jaučiasi. Ir tai ne iškošia pro dantis, o pasako su tam tikru – tegul gal kiek ir suvaidintu – jausmu.

Dažnai – maloniai šypsodamiesi. Vadina dėl to, kad jei to nedarysi – pas tave į kavinę prancūzai nevaikščios ir tu bankrutuosi. Jie nueis ten, kur pasijaus poniomis ir ponais.“ Nereikia nė sakyti, kad „laisvės-lygybės-brolybės“ idėjos ne iškart prigijo kruvino revoliucijos teroro 18 a. pabaigoje iš esmės pakeistoje Prancūzijos visuomenėje. Taip, būtent tada, kai mes praradome savo valstybę.

Paryžiaus miesto istorikai rašo, jog Hausmano reforma, kuri praplatino ir ištiesino beveik visas centrinio Paryžiaus gatves, buvo reikalinga ne tik gaisrų prevencijos ir higienos užtikrinimo dingstimi, bet ir kovoms su gatvių maištininkais, kurie statė barikadas veik kiekvienų neįtikusių socialinių reformų proga.

Kovodami su išoriniais cenzoriais prancūzai turėjo gerus 200 metų ugdyti ir vidinį. Tikroms transformacijoms reikia laiko. Svetur išvykę lietuviai jas (šias transformacijas) aptinka jau labai brandžioje raidos fazėje – karta iš kartos besimokiusių gyventi laisvėje žmonių visuomenėje, kažkada klydusių ne mažiau nei šiandien mes.

Bet politikai neturi laiko. Tiksliau, turi jo tik ketverius metus – iki kito politinio ciklo pradžios. Kaip ironizavo ekonomistas Raimondas Kuodis, „politikai gyvena savo ciklu, jie savaip mėgaujasi tiesiog pačiu procesu“. Ar įmanoma pakreipti politinius sprendimus savigarbos ir savitvardos ugdymo, vidinio cenzoriaus dvejopo treniravimo (tiek savitvardai, tiek kūrybai) linkme? Ar, kaip rašė psichiatras Dainius Pūras savo Feisbuko paskyroje, „kantriai ir nuo-sekliai vienas kitą ir ypač vaikus ir jaunimą mokyti gyventi laisvėje”? Kiek sėkmingas būtų tokios krypties pasirinkimas visuomenėje, kurioje reikšminga elektorato dalis vis dar mielai atsakomybę perleidžia išoriniam cenzoriui, ponui, o save laiko „žmoneliais“ – neturinčiais jokios įtakos politiniams sprendimams, bet ir už juos neatsakingiems?

Dar niekaip neaptarėme, kaip ir iš kur žmoguje atsiranda tas vidinis cenzorius? Be jokios abejonės, už tinkamai suderinto vidinio cenzoriaus ugdymą žmoguje atsakinga visų pirma šeima, o tik vėliau – mokykla.

Šeimos nepasirinksi. Kas matėte austrų kino genijaus Michaelio Haneke’s filmą „Baltasis kaspinas”, prisimenate šiurpą keliančius kadrus apie šeimos santykius viename mažame Vokietijos miestelyje – jie taip pat gali pavirsti kalėjimu. Išbalęs paauglys berniukas tampa žiaurių tėvo „pedagoginių eksperimentų” auka – jam nakčiai prie lovos pririšamos abi rankos (kad nenusidėtų), pas tėvą apie nusižengimus pranešti ateinama kaip pas kalėjimo prižiūrėtoją. Rezultatas? Nesuvokiamas šaltas žiaurumas ir virtuoziškas išsisukinėjimas nuo kaltės pripažinimo. Šį filmą sau vadinu puikiausia nacizmo geneze kino istorijoje; į klausimą „iš kur galėjo atsirasti tokie išgamos kaip SS karininkai?”, Haneke atsako labai įtikinamai: auklėjimas be meilės, vien žiauriais draudimais.

Į šeimos santykių reguliavimą politikams sunkiau įsikišti (nors ir yra bandančių), tačiau švietimo sistemą jie turėtų būti pajėgūs tobulinti. Nes jei mokyklos Lietuvoje ir toliau tebus rengimo stojamiesiems į universitetus mašinos, nereikėtų stebėtis nei vaikų nelaimingumo, nei emigracijos statistika.

Taip, žmonėms aiškiau suprantami draudimai ir “greitas remontas”, o ne ilgasis ir sunkusis ugdymo(si) kelias. Iškalbinga kad ir tokia detalė, kurią aptikau neseniai pasirodžiusiame interviu su sveikatos apsaugos ministru Aurelijumi Veryga.

Jis pasakoja: „…kai žmogui pasakai, kad jo problemas galima išspręsti dviem būdais – arba jis gali tvarkytis savo gyvenimą pradėdamas daugiau judėti, būdamas aktyvesnis, nueidamas savanoriauti, kad rastų prasmę veikloje, arba jį galima gydyti vaistais. Ir spėkite, ką žmonės dažniausiai renkasi. Sako – aš neužsiimsiu tomis nesąmonėmis – geriau man vaistų duokit. (…) Žmonės nenori investuoti nei į psichohigieną, nei į poilsį, nei į kitus dalykus, kurie leistų psichikos sveikatą išlaikyti normalią. Bet, matyt, čia yra žmogiška – mes visi ieškome paprastų ir greitų sprendimų.“

Matyt, vienas tokių greitų ir paprastų sprendimų buvo ir įstatymo pataisomis įtvirtinti naujieji alkoholio prieinamumo ribojimai, nes apie kitas alternatyvas – pedagoginę, sportinę – mažai ką girdėjome. Kad ir daug paprastesnis, toks kelias (ar terapinis, ar politinis) veda vien į visuomenės degradaciją rimtų negalavimų link: „duokit man vaistų!”. Tikiuosi, jog dar esame pajėgūs gilesnėms diskusijoms ir subtilesniems sprendimams. Ypač apie švietimą.

Noriu tikėti, kad geresnio gyvenimo Lietuvoje perspektyva yra vis dar atvira jaunimui bei tam tikrai daliai žmonių, kuriems svarbu jaustis savo gyvenimo šeimininkais ir pripažinti tokią teisę kitiems. Taip pat viliuosi, kad “nevaldomų patrakėlių” era Lietuvoje taip pat krypsta saulėlydžio link. Kiek dar turime laiko kantriai ir nuosekliai mokytis būti laisvi, ugdyti vidinį savo cenzorių kūrybai, stengtis užtikrinti, kaip mėgo sakyti Vytautas Kavolis, „geriausias gyvenimo galimybes kuo didesniam žmonių skaičiui“? Ir ar vienodai suprantame, kokios tos „geriausios gyvenimo galimybės“ turėtų būti? Ar laisvę laikome viena esminių tokių galimybių prielaidų, ar norėtume, jog vieninteliu išoriniu cenzoriumi liktų sena gera raudona šviesa judrioje sankryžoje?

Jei ir sunku į iš(si)keltus klausimus nedvejojant atsakyti teigiamai, vis dar viliuosi, jog esame pajėgūs giliau juos diskutuoti, o ne vien skinti įspūdingas, kad ir skubotas, politines per-gales naujų draudimų įtvirtinimu.