Riedantis draudimų kamuolys pagauna vis didesnį pagreitį ir savo kelyje nepalieka nei apsisprendimo laisvės, nei sveiko proto. Panašu, kad prieš rinkiminei lozungai ‚‚blaivinti tautą‘‘ labiausiai palies tuos, kurie alkoholį naudoja su saiku, atsipalaidavimo, o ne reguliaraus prisigėrimo tikslais.
Kalbant apie alkoholiu piktnaudžiaujantį asmenį, neretai pateikiamas regione darbo neturinčio bei iš pašalpos gyvenančio asmens portretas. Valstybė savo rolę suvaidinti privalo, tačiau draudimai ne išeitis, problema turi būti sprendžiama iš pagrindų. Neretai aplinkui gyvenamąją vietą nėra gerai apmokamo darbo vietų,o esantys darbdaviai už darbą siūlo pašalpos dydžio atlygį, todėl dažnai pasirenkama nedirbti visai. Taip žmogus, neturėdamas užimtumo ir pakankamų pajamų, pasirenka leisti laiką alkoholio draugijoje. Deja, politikų siūlymai, kaip pritraukti gerai gerai apmokamas darbo vietas ir sutvarkyti profesininį švietimą riboti.. Būtent pastarieji aspektai išsprendžia pajamų klausimą bei padeda įgauti gebėjimus jų užsidirbti daugiau. Atsiradus užimtumui ir tinkamui atlygiui grįžtama į gyvenimo roges, planuojama ateitis.
Panagrinėkime apie dabartinius pasiūlymus bei galimas jų pasekmes. Akcizų didinimas, alkoholio prekybos laiko ribojimas, įsigijimas nuo 20 metų, draudimai prekiauti festivaliuose bei lauko kavinėse. Kainų branginimas ir laiko ribojimas, matomai, užmirštama apie laisvas sienas ir kaimynus pas, kuriuos esant poreikiui įsigyti, ir bus nuvažiuota. Dar yra šešėlis, po tokių įstatymų neaiškios kokybės gėrimų turėsime dar daugiau. Panašu, kad žmonės, kurie savo gyvenimus susieja 18 ar 19 metų, šampano nupirkti prašys tėvų. Lygiai taip pat turime karinę prievolę, galimybę rinkti valdžią, vairuoti, dirbti, bet nepasirinkti pirkti ar ne. Nemažo ažiotažo sukėlė pasiūlymas uždrausti prekyba renginiuose ir ypač lauko kavinėse. Pastarojo efektas bus saulėta vasaros dieną kavinės viduje sėdintys žmonės.
Žmonės yra išradingi ir esant poreikiui galimybių visada ras. Tik dažnai, tai jau persikelia už įstatymo ribų, o sprendimus priėmę asmenys užsimerkia ir nepripažįsta, kad tuos pažeidimus jie ir išprovokavo.
Pabaigai norėtųsi paklausti iš kur tie kompleksai kištis į žmonių gyvenimus, juos reguliuoti, negerbti apsisprendimo laisvės, visus sumesti į vieną katilą? Kodėl dėl kažkieno negebėjimo spręsti problemas labiausiai kentėti turi tie, kurie jų neturi ir jų niekam nekelia? Ar tikrai, manote, kad šie metodai yra raktas į žmonių laimę ir gyvenimo kokybę Lietuvoje? Norėtųsi galvoti apie motyvacijos, o ne draudimų Lietuvą.