Paskutiniu metu nuolat turime biudžeto deficito skylę ir nuolat ją dengiame skolintomis lėšomis. Skolinti pinigai turėtų subalansuoti valstybės biudžetą, su juo ir visą ekonomiką. Šiandien verslo pajamos ir pelnai kiek apnykę, vidutinis darbo užmokestis nėra norimo lygio, pensijos taip pat neauga kartu su infliacija. Tai kur skolintos lėšos suvartojamos, ir ką jos subalansuoja?
Jei paskolos būtų nukreiptos verslui skatinti, stebėtume atitinkamu mastu didėjančias verslo apyvartas. Tačiau statistika negailestinga – ji sako, kad nėra tokio masto verslo augimo. Ūkyje yra valstybinis ir privatus sektorius. Kadangi privačiame sektoriuje dar neseniai keletą metų paeiliui matėme traukimąsi ir negatyvius ateities lūkesčius, o valstybiniame sektoriuje kur kas mažesnę recesiją, ir net augimą šiemet, tuomet logiška manyti, kad bemaž visi pasiskolinti pinigai yra nukreipiami valstybės sektoriaus išlaidų lygiui palaikyti. Tokį faktą, kad privačiame sektoriuje pajamos ir pragyvenimas neauga atitinkamai, įrodo pačios valstybės biudžeto skylės atsiradimas: juk jei verslo pajamos būtų augančios, tai augtų ir mokesčiai, ypač apyvartos sugeneruoti mokesčiai, tuomet valstybės biudžeto skylė trauktųsi. Vadinasi, visi kasmet „susimetame“ ir ilgam praskoliname Lietuvos ateities gerovę tik tam, kad šiandien valstybės sektoriuje nereikėtų mažinti išlaidų tiek, kiek traukiasi likęs – privatus ekonomikos sektorius.
Jei kas neaišku su valstybės finansais, visada galima mėginti įsivaizduoti analogišką supaprastintą išgrynintą situaciją komercinėje įmonėje. Kas panašioje situacijoje atsitiktų su tos įmonės finansais, jos ateities perspektyvomis, ir kokių reikia priemonių, kad pagerinti situaciją. Žinoma, valstybės finansai daug sudėtingesni, tačiau neretai, abstrahavusis nuo neesminių faktorių, vis tik pavyksta sugretinti situacijas, ir tuomet tampa lengviau suvokti padėtį.
Valstybės biudžetas turi išlaidų dalį, būtiną jos šiandieniniam gyvenimui bei ateičiai užtikrinti. Šias išlaidas finansuoti galima iš surenkamų mokesčių, pasiskolintų lėšų, ir laikinai iš ES struktūrinių fondų pašalpos (investicijomis į infrastruktūrą ir pan. ES paramos vadinti neapsiverčia liežuvis, nes nemenka dalis tiesiog pravalgoma be jokių darbo vietų sukūrimo ar kitos naudos). Realiai, iš šių trijų šaltinių, patys generuojame tik mokesčius.
Įsivaizduokime, laimei neįmanomą, suabstrahuotą situaciją, tarytumei Lietuvoje jau nebeliko pridėtinę vertę kuriančio privataus verslo, gal visi jau emigravo, dirbantieji belikę tik valstybiniame sektoriuje. Išmokamos valstybės tarnautojų algos, sumokami visi dirbančiojo mokesčiai, jų pavidalu į valstybės biudžetą grįžo kiek virš 30 proc. nuo išmokėtų atlyginimų sumos. Kitą mėnesį galima išmokėti jau tik apie 30 procentų nuo pereito mėnesio algos, tiek lėšų grįžo į biudžetą, ir daugiau lėšų tiesiog nebėra. Tuomet valstybė skolinasi ir išmoka likusią pasiskolintą 70 procentų didžio algų dalį. Po keleto tokios veiklos mėnesių algos nykstamai mažėja, valstybės skola progresiškai auga. Yra ir kitos, socialinės funkcijos, kurios reikalauja dar didesnių lėšų, kaip pensijos, pašalpos, medicina, švietimas, medikamentų dalinis finansavimas ir pan. Tai išgryninta situacija, bet prie jos mes ir einame, nes mokesčių mokėtojų bazė Lietuvoje mažėja, o ir likusieji daugiau neuždirba ir daugiau nesumoka į biudžetą, bent jau daugiau tiek, kad padengtų biudžeto deficitą.
Iš esmės esu prieš atlyginimų mažinimą valstybinio sektoriaus darbuotojams, priedų karpymas taip pat ne išeitis bet būtinybė, lygiai kaip ir pensijų nedidinimas sulig infliacijos kreive. Taip, verslas susiveržė per krizinį laikotarpį, algas taip pat sumažino, todėl turėtų solidariai pasispausti ir valstybinis sektorius. Tačiau tik tuo atveju, jeigu išsemtos visos kitos valstybės išlaidų taupymo galimybės. Juk kiekvienas atleistas valstybės sektoriaus darbuotojas, kiekviena ten sumažinta alga, tai dar vienas bedarbis, arba dar mažesnę perkamąją galią turintis vidaus vartotojas. Valstybės samdomi darbuotojai, lygiai kaip ir verslo sektoriuje dirbantys samdomi darbuotojai (jeigu abiejų sektorių darbuotojai kokybiškai atlieka savo funkcijas, o tos funkcijos kokybiškai suformuluotos,- tuomet nematau tarp jų jokio skirtumo), taip pat praėjo konkursus darbui gauti, taip pat moka tokius pačius mokesčius, taip pat perka duoną iš to pačio verslininko, duodami jam uždirbti tokią pačią sumą.
Pagrindiniu taupymo, vadinasi ir skolinimosi mažinimo, šaltiniu yra valstybinio sektoriaus neapgalvotos investicijos, išplitę dažnai betiksliai mokymai, išpūstos reprezentacinės lėšos, per dažnos ir neretai betikslės prabangios komandiruotės. Žmonės mokomi tokių papildomų dalykų, kurių jų tiesioginėms pareigoms atlikti nereikia, o tokių mokymų medžiaga užmirštama kaip nenaudojama užsienio kalba. Reprezentacijai skiriamos lėšos turi būti skiriamos tik viešiesiems asmenims, kurie nuolat turi ryšių su aukšto rango užsienio politiniais veikėjais (prieš savus lietuvius pūstytis nederėtų, galima ir supykdyti). Neverta komandiruoti vandentiekio specialistų į Arktį, nors ten sukauptos didžiulės gėlo vandens atsargos. Neabejoju, kad vietoje didžiosios dalies komandiruočių užtektų bendravimui su užsienio kolegomis naudoti kažką panašaus į Skype programą.
Yra ir daugiau tradiciškai įsišaknijusių spręstinų problemų. Pagaliau užtenka žemes kilnoti iš vienos vietos į kitą. Gyventojai ir „plyno lauko“ investicijas vykdantys verslininkai turėtų, pagal iš anksto patvirtintus bendruosius planus, labai lengvai gauti gyvenimui ar veiklai skirtus sklypus (atitinkančius suplanuotą paskirtį), tiesiog mėnesio laikotarpyje, nesudarant jokių biurokratinių kliūčių ir korupcinių erdvių. Tai leistų naujai atvykstantiems ar tiesiog vietoje atsiradusiems verslininkams lengvai įsikurti ir įleisti šaknis Lietuvoje.
Turi būti labai didelis dėmesys verslą kuriančių žmonių komfortui mūsų šalyje, greito įsitraukimo į verslo ir visuomenės gyvenimą užtikrinimo priemonių sistema. Dėmesys jokių būdu ne protekcinis, investitoriui to tikrai nereikia, bet ir ne abuojus ar atbaidantis. Kuo daugiau pastebima protekcinės kultūros, tuo mažiau patrauklumo. Valstybė neturi kištis taip, kada biurokratija sukuria bereikalingus apribojimus, protekcionizmo schemas (kurių naujai atvykę niekaip negali perprasti), ir taip iškraipo normalius rinkos santykius. Kiekvienas papildomas reikalingas leidimas ar pažyma blogina verslo aplinką, tuo pačiu didindama valstybės aparato išlaidas, skatindama korupcinę aplinką. Lygiai toks pat palankių sąlygų užtikrinimas būtinas ir atvykstantiems išsilavinusiems specialistams, padėsiantiems kurti mokslinį-techninį potencialą. Nes šiuo metu mes esame aktyvūs specialistų eksportuotojai, o juk tikslas turėtų būti įsivežti kvalifikuotus specialistus bent jau iš rytų kaimynų.
Apie valstybinio sektoriaus investicijas rimtesnė kalba. Tai milžiniški pinigai, sudarantys ko ne pusę valstybės biudžeto, įskaitant ES pašalpas. Bėda, kad dalis tų lėšų skirta kasdienėms buitinėms reikmėms ar tiesiog iššvaistomos pakeliui. Investicijų prigimtis yra sudaryti sąlygas kurti gerovę ateityje, išleidžiant pinigus šiandien. Todėl įsisavintos investicijos turi kurti naujas ilgalaikes darbo vietas, gamybinę bazę, mokslinį potencialą, auginti darbo našumą, diegti naujas perspektyvias technologijas, parengti perspektyvių specialybių darbuotojus. Visa tai ateityje ir sudarys ekonomikos vystymosi įkrovą. Tačiau neretai išleidžiame valstybines „investicijas“ šiandien, kad apsimokėti vakarykštes išlaidas, negalvojant apie ateitį. Dar reikia gerai pagalvoti, net tik į kurias sritis nukreipti investicijas, bet ir kaip tai padaryti. Jei iš ES fondų skirtos lėšos būtų išleidžiamos vietiniams įrengimams įsigyti bei panaudojant vietinę darbo jėgą, nereikėtų didelės dalies lėšų vėl eksportuoti atgal į ES senbuvių ar Rusijos kišenes, tos lėšos liktų Lietuvos ūkyje ir lietuvių kišenėse.
Investicijos visada bus neapgalvotos ir neefektyvios, kol valstybė neturi aiškios ekonomikos vystymo strategijos. Ar Jūs leistumėte savo uždirbtus pinigus nežinodami siekiamo rezultato? Na o mūsų valstybė tai gali.
Tokia valstybės vystymo strategija kiekvienai šaliai unikali, priklausanti nuo geografinės padėties, išteklių, mokslo bazės, išsilavinimo lygio, tarpvalstybinių sutarčių, kaimynų ekonomikos ir daugybės kitų faktorių. Lietuva gali tikėtis ekonominės naudos iš prekių tranzito, aukštų technologijų, aukšto technologinio lygio paslaugų, tarpininko tarp rytų ir vakarų rinkų vaidmens. Nesu pasirengęs dabar atlikti išsamios galimybių studijos, tačiau valstybės ekonomistai privalo ją parengti artimiausiu metu, kartu parengiant konkrečias priemones ir veiksmus, išdėstytus bent dešimties metų horizonte. Tuomet, ir tik tuomet, bus galima nukreipti valstybinio sektoriaus investicines programas reikiama linkme, užtikrinsiančia ilgalaikį Lietuvos ekonomikos stiprėjimą.
Biudžeto skylė gali būti užkamšoma, bet šiandien turime jau ne skylę, o verpetą. Finansų ministras vis tik priverstas skolintis valstybės vardu. Vienkartinę skylę biudžete galima užkimšti ir eiti toliau, o štai verpetas traukia nuolat, ir trauks tol, kol nebus aiškios vystymo strategijos, remiantis ja nukreiptų investicijų. Negerai mažinti visas valstybės išlaidas, tai dar labiau atvėsina ekonomiką, bet būtina mažinti betikslį skolintų lėšų „naikinimą“. Šiandieninės investicijos dalinai grimzta verpete, o mes į jį pamaitiname vis naujomis valstybės skolomis.
Vilniaus liberalas Šarūnas Skučas