Liberalų sąjūdžio pirmininko Remigijaus Šimašiaus kalba partijos tarybos posėdyje
Kaip liberalams pavyko šie rinkimai, ar pavyko ir ką darysime toliau? Kai užduodu šį klausimą partijos valdyboje, visi pakelia rankas ir sako „Taip mums pavyko ir labai gerai pavyko“.
Kita vertus, žinote, kalbant apie tą pavykimą: aš žiūriu, kas daugiausiai mandatų turi Seime – akivaizdžiai ne liberalai. Kas antroje vietoje – irgi ne liberalai. Ir net trečioje vietoje – irgi ne liberalai. Todėl tas pasakymas, kad mums pavyko yra savotiškas.
Nepaisant visko, aš norėčiau iš karto pasakyti – taip tai yra mūsų pergalė, nes iš starto pozicijų, kuriose buvome birželio mėnesį, mes pasiekėme neįtikėtinai daug. Tiesą sakant, daug žmonių sutikau (tiek per vasarą, tiek per rudenį, per visą rinkimų kampaniją) ir visur bevažinėjant, turiu pripažinti, kad nesutikau nei vieno žmogaus, kuris sakytų: tiek ir tikėjausi iš liberalų, būtent tokių rinkimų rezultatų.
Mes laimėjome daug daugiau, nei bet kas prognozavo, todėl turime pasiploti patys sau. Bet aš noriu pasakyti kelis esminius dalykus. Man atrodo, kad pagrindinis receptas, kuris mums leido daug pasiekti yra neįtikėtinas absoliučios daugumos kandidatų ir jų komandų užsivedimas ir įsitraukimas. Aš partijoje esu tikrai labai seniai, žinau visas peripetijas ir aš asmeniškai niekada nemačiau tokio didžiulio konkrečių žmonių užsidegimo.
Ta pati būsena vedė į priekį, jausmas, kad mums rimtai reikia pakovoti ir daryti viską, ką sugebam. Būtent tas žmonių susitelkimas ir susibūrimas tikrai vyko. Todėl noriu labai nuoširdžiai padėkoti visiems kandidatams ir jų komandų nariams. Noriu padėkoti centriniam štabui – atsakingajam sekretoriui ypatingai, kuris atėjo nelengvu laiku ir puikiai susitvarkė. Yra daug žmonių, kuriems reikėtų padėkoti – ačiū Jums visiems.
Manau, kad galime konstruktyviai daug ko pasimokyti ir judėti į priekį. Bet mes negalime tiesiog įsivertinti ir laukti kitų rinkimų. Nes kitaip ir būtų tas gyvenimas, nuo rinkimų iki rinkimų, kurį dažnai kitos partijos ir gyvena.
Mes esame labai specifinėje situacijoje šiandien, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Ir labiau nei bet kada matosi, kad mes esame pasaulio dalis. Pažiūrime nuotaikas pas mus, pažiūrime nuotaikas Jungtinėje Karalystėje, Amerikoje, ir matome, kad mes nesame skirtingi vandenynai. Mes esame susiję toje pačioje erdvėje. Dalis dalykų džiugina, o kita, pripažinkime, labai neramina. Pasaulyje kyla užsidarymo banga, atsitvėrimo, ksenofobijos, populizmo, melavimo. Ir visa tai pastaruoju metu laimėjo rinkimus demokratinėse šalyse, iš kurių mes taip ilgai mokėmės.
Pripažinkime, prieš penkiolika metų mes žiūrėjome į Jungtinę Karalystę ar Jungtines Valstijas ir norėjome, kad ir pas mus būtų tokia politika. Deja, šiandien mes negalime taip pat pasakyti, kad to norėtumėme. Ir tai daugiau liūdina, nei džiugina. Taip, mes pasistūmėjome į priekį. Tačiau pasaulis pajudėjo pora žingsnių atgal.
Lietuvoje irgi nėra kažkaip kitaip. Mes matome daug piktų žmonių, matome žmonių, kurie nori tikėti, matėme tą gaivalą, kuris nebūtinai buvo siejamas su liberalizmu ar laisvu požiūriu. Ir mes nežinome ar dabar visuomene bus laisvesnė.
Mes dabar turime žaliai raudoną koaliciją. Kaip vienas mūsų svečias pasakė: „Sumaišius žalią su raudona, žinote, kas gaunasi: ruda spalva“. Ir tai visai neramina, nes tai yra visai šalia.
Likus vienai dienai iki rinkimų aš bendravau su garbaus amžiaus žmogumi, kuris sakė, jog negali atleisti sau, kad Vokietijoje nebalsavo tais 1933 metais, nes atrodė, kas čia tokio nenueiti į rinkimus. O po to prarado turtą, turėjo kariauti už tai, kuo netiki. Todėl sakykime tiesiai šviesiai – tai yra klaiku, nes mes nežinome, koks bus rytojus. Jis gali būti geresnis, bet gali būti ir daug blogesnis.
Būtent dėl to iškilo metafora apie valdžią, apie tai, kokie turi būti liberalai. Iš tiesų aš visur valdžioje matau didžiulį augimą. Neseniai sužinojau, kad krokodilai nesensta. Jie yra visada jaunatviški ir tiesiog visada auga. Jei valgo daug, jie auga greitai. Jie numiršta tik iš bado. Tai man mūsų valstybių raida yra šiek tiek panaši. Valstybės auga, jos neatsinaujina, jos tiesiog didėja, tampa stipresnės, jos kėsinasi į laisvę. Ir iš tikrųjų tas numirimas iš bado nebus žavus.
Todėl mūsų, kaip liberalų, pareiga yra labai aiški ne tik Lietuvoje. Neslėpkime, žmonėms kad ir kaimyninėse šalyse, Baltijos šalys ilgą laiką, buvo vienas iš pavyzdžių. Tas pats apsisprendimas dėl laisvos rinkos, dėl ėjimo į Vakarus atnešė puikius rezultatus. Žmonės iš bet kur apie mus sakė labai daug, gal kartais buvo per daug panegirikos, bet jie sakė: jūs per 25 metus pasiekėte labai daug. Taip, mes pasiekėme labai daug ir aš visada sakiau, kad būtent tai mes pasiekėme su liberalia ideologija, liberaliu mąstymu. Nes būtent mes buvome atviresni nei likęs pasaulis. Ir dėl to mūsų pareiga yra ne tik prieš Lietuvos rinkėjus. Tai yra daug plačiau, nes mes esame pasaulio, Europos dalis.
Ir ką mes turime daryti? Grįžtant prie padėkų, būtinai reikėtų padėkoti mūsų rinkėjams. 140 tūkstančių balsavo už liberalus. Paklauskime savęs, ar tai jiems buvo lengva daryti? Manau, tikrai nelabai. Ar jie turėjo gerų progų balsuoti už kažką kitą? Taip, tikrai turėjo pakankamai progų. Ir net jei jie balsavo už liberalus dėl neracionalių priežasčių, mes tikrai turime jausti tą atsakomybę ir dėkingumą, net jei tai buvo su pasitikėjimo kreditu, net jei liberalumo aspektą buvo galima įžvelgti kažkur kitur, jie vis tiek pasirinko Liberalų sąjūdį. Pasirinko mus, mūsų komandą. Ir nebūtinai tai reiškia, kad visi žmonės mums užkrovė vienodą atsakomybę. Galbūt vieniems atrodo vienaip, kitiems kitaip. Bet mūsų žinia buvo aiški ir aiškesnė, nei bet kurios partijos. Ir mes tą atsakomybę turime labai rimtą. 140 tūkstančių žmonių pasitikėjo mumis, kai galėjo to ir nepadaryti. Ir tai yra ta atsakomybės našta, kuri yra labai rimta.
Per keturis artėjančius metus turėsime labai daug ką padaryti. O dabar kokie liberalai turi būti? Mes negalime kalti prie kryžiaus valstiečių, nes tai neatneš jokios naudos. Mes turime išlikti liberalais, neturime kritikuoti kitų žmonių, turime kritikuoti jų veiksmus. Ir tai yra labai svarbu. Mes neturime arogantiškai, išdidžiai ar paniekinančiai kalbėti apie mūsų rinkėjus, kurie pasirinko ne mus, nes jie turėjo tam daugybę priežasčių. Mes turime tapti verti savo tautos ir neturime nieko niekinti. Jokio rinkėjo ar jokio politiko atėjusio į Seimą. Turime labai aiškiai ir taikliai sakyti, ką jie daro ne taip ir ką mes galime pasiūlyti geriau. Ir šis momentas yra labai svarbus, nes jei mes pradėsime sakyti, kad jie yra blogi, mes automatiškai tapsime arogantiški, pasipūtę, kurie nieko nekeičia tik kritikuoja. Mes turime kalbėti apie idėjas ir veiksmus. Ir čia yra pagrindinis dalykas, kurį norėčiau pabrėžti.
Nėra vieno ir pagrindinio liberalo paveikslo. Liberalas nėra, tas kuris dabar daro būtent tam tikrus dalykus. Liberalas yra tas, kuris pats kažką kuria, gerbia kitus. Kalbant apie atotrūkį tarp miesto ir kaimo, tiek miesto „hipsteris“, tiek kaimo žmogus, besipiktinantis dėl savo gyvenimo ir įvairių draudimų yra liberalas. Jie rūpinasi savo gyvenimu, jie nori gyventi oriai. Tiek ateistas, kuris nenori, kad bažnyčia kištųsi į jo gyvenimą yra liberalas, tiek žmogus, kuris yra bažnyčios bendruomenės narys yra liberalas, jei jis nori, jog valdžia jam neprimestų kai kurių dalykų, kaip būtent jam gyventi. Jie abu yra vienodi liberalai.
Mes turime susilaikyti nuo tam tikrų etikečių. Gydytojas, mokytojas, verslininkas, o jei žmogus kitoks, tai jis jau negali būti liberalas. Aplankius daugybę butų ir namų, susidarė įspūdis, kad daugiausia liberalų yra ne prašmatniuose butuose, o priešingai. Ir kas būtent tuos žmones vienija? Aš manau, kad jie nepriklauso tam siauram rateliui, kurie išmano ekonomiką, laisvą rinką ar domisi žmogaus teisėmis daugiau nei kiti. Visi tie žmonės nori teisingumo.
Žmonės pradėjo painiotis, todėl mes turime aiškiai komunikuoti žodžiais. Mes turime būti tie, kurie pirmieji iškelia klausimą apie stambaus verslo susivienijimą su valdžia ir privilegijų reikalavimą. Bendraujant su įvairiais verslininkais, supratau, kad verslininkai nėra liberaliausias sluoksnis. Tai yra tas sluoksnis, kuris labai daug tikisi kažką gauti iš valdžios. Kažkodėl mes tapome tapatinami būtent su jais – verslininkais. Žmogus, kuris nori turėti geresnį darbą, būtent jis ir yra mūsų rinkėjas, jam yra daugiausia naudos iš mūsų. Tas kuris gavo tam tikrų privilegijų, jis nėra liberalus žmogus. Ir tai yra raktas į tai, kaip nusikratyti šios etiketės, kad mes atstovaujame kažką stambaus.
Liberalizmas nėra taisyklių apėjimas. Liberalizmas bus tada, kai mes pakeisime taisykles ir jos taps atviresnės ir laisvesnės. Bet jei mes atvesime kažką už rankos daryti tam tikrus dalykus, tai nebus liberalu. Taigi noriu dar kartą pabrėžti, kad liberalas yra labai plačių pažiūrų, plačių pomėgių, skirtingo amžiaus ar pareigų. Todėl jei mes laikysimės tokio požiūrio, mes galbūt pasieksime tą 10 procentų ribą, turėsime tų užtikrintų liberalų, kurie įtikinėtų ir kitus. Ir taip bus pritraukti tie žmonės, kurie mąsto, jog jie nėra liberalai, bet iš tikrųjų yra. Svarbiausia, teisingai ištransliuoti mūsų idėjas.
Todėl grįžtant prie rinkimų rezultatų, mes neturime tenkintis jais. Mūsų ambicija turi būti labai rimta. Ambicija ateiti į valdžią ir apmažinti tą beaugantį krokodilą. Ir tai padaryti labai sąmoningai ir užtikrintai. Diskutuoti atvira širdimi. Mūsų vienmandatininkai surinko daugiau balsų nei pati partija. Pasižiūrėkite, ar daugiau balsų surinko tie, kurie stengėsi būti centristiški ir neužgauti kažko, ar laimėjo tie, kurie buvo ryškūs, kurie sakė daugiau nei kiti ir, kurie ėjo drąsiai pirmyn nešdami liberalizmo vėliavą.
Jie laimėjo ne dėl to, kad sakė tai ką norėjo girdėti rinkėjai. Jie tikėjo tuo, ką patys sakė. Rinkėjas tai pastebi. Todėl tai yra atsakymas į klausimą, kodėl kartais laimi viena pusė, o kodėl – kartais kita. Jei žmogus turi ugnies savyje, tai yra, tiki tuo, ką sako, tada pats rinkėjas patiki kandidatu. Todėl vėl kalbant, kas yra liberalas, kaip jis turi atrodyti, mes patys labiau nei vakar turime užsidegti tomis liberaliomis idėjomis ir įtikinti kitus žmones. Mes turime padaryti savo darbą. Tai turime daryti visur ir visada.