Klimato kaita jau seniai pripažinta pasaulinio lygio problema. Ją dažniausiai neigia tik išsiskirti ar dėmesį atkreipti norintys radikalūs politikai. Atsakingi ir toliaregiai skirtingų šalių ir pažiūrų politikai, klimato kaitą vertina vienodai- kaip vieną didžiausių grėsmių, greta terorizmo, bado, karų ir ekonominių sunkumų.
Nepaisant tokio, beveik visuotino sutarimo, siūlomi labai skirtingi būdai kaip ją įveikti.
Kairiųjų pažiūrų politikai šią problemą dažniausiai siūlo spręsti pasitelkiant administracinius ribojimus verslui: drausti anglies kasybą ir šio kuro naudojimą, nustatyti minimalius efektyvumo reikalavimus energijos gamybai ir naudojimui, neleisti statyti neefektyvių namų, atsisakyti tam tikrų produktų – neefektyvių lempučių, daug kuro vartojančių automobilių ir taip toliau. Akivaizdu, kad tokie siūlymai- ne vien kova prieš klimato kaitą, bet ir kova už įtaką. Būtent kairieji politikai nori spręsti kokiam rinkos segmentui uždėti didesnius reikalavimus, o kokiam – leisti laisvai veikti.
Be to, kairieji linkę lengva ranka dalyti bendrus pinigus: subsidijas atsinaujinančiai energetikai, investicijoms į efektyvesnę energijos gamybą ir naudojimą. Tai reiškia – surinkti pinigus, apmokestinant gyventojus ir verslą ir šiais pinigais subsidijuoti minėtas investicijas. Kaip surinktus pinigus panaudoti, kam suteikti subsidijas, o kam ne – čia vėl nori spręsti kairiųjų pažiūrų politikai ir jiems dirbantys valdininkai. Lietuvoje VIAP’as (Viešuosius Interesus atitinkančios paslaugos) jau tapo kairuoliškų manierų etalonu. Prioritetas suteikiamas valstybinio kapitalo energetikos kompanijoms, kurioms be jokių konkursų ar aukcionų „atiduodami“ pinigai. Valstybėse, kur vadovaujamasi liberalesniais principais, galingus valdininkus pakeičia konkursų būdu dalijama parama. Čia prie kairiųjų dažnai prisijungia ir kai kurie konservatyviais dešiniaisiais save laikantys politikai. Štai Jungtinės Karalystės konservatoriai bando inicijuoti branduolinės elektrinės statybą, pasiūlydami investuotojui garantuotą trigubai didesnę, nei rinkos, kainą už ateityje gaminamą toje elektrinėje elektrą, ignoruodami atsinaujinčios energetikos gamintojus.
Tuo tarpu už atominę energetiką aktyviai pasisakantys Lietuvos konservatoriai, išvadinę vėjo energetiką „raudonąja“, elgiasi taip pat „valdininkocentriškai“, kaip ir kairieji.
Kaip klimato atšilimo iššūkį siūlo spręsti liberalai?
Pirmiausia, siūlome sukurti efektyvią, aiškius kriterijus turinčią sistemą, nepriklausančią nuo atskirų politikų. Klimato kaitos problemai spręsti siūlome pasitelkti rinką ir jos mechanizmus.
Šiandieninė energetikos rinka yra iškreipta nelogiškomis subsidijomis. Stebina tai, kad tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje subsidijos taršiam iškastiniam kurui dešimtimis kartų lenkia subsidijas atsinaujinančiam kurui. Tai – ir tiesioginės subsidijos, kai valstybė mokestinėmis lengvatomis arba tiesiogiai finansuoja anglies kasyklas, dujotiekių ir SGD terminalų statybą, ir netiesioginės, kai, pažeidžiant principą „teršėjas moka“, iškastinio kuro degintojai atleidžiami nuo mokėjimo už taršą, tame tarpe ir anglies dvideginio emisijas. Už visa tai sumoka nuo klimato kaitos kenčiantys žmonės, verslas, valstybės ir jų mokesčių mokėtojai. Visi, išskyrus tuos, kurie tą taršą sukelia.
TVF (Tarptautinis valiutos fondas) skaičiuoja, kad naftos ir anglies pramonė kiekvieną minutę (!) gauna 10 milijonų dolerių subsidijų. Kai buvo garsiai prabilta apie šią problemą, 2016 metais G20 šalių lyderiai priėmė sprendimą panaikinti subsidijas iškastinei energetikai iki 2025 metų. Matydamos milžinišką klimato kaitos pavojų gyventojams ir verslui praėjusią savaitę trys draudimo kompanijos – milžinės Aviva, Aegon ir Amlin, kartu valdančios 1,2 trilijono dolerių aktyvus, kreipėsi į G20 šalių lyderius su siūlymu paspartinti šį procesą, kad tikslas būtų pasiektas jau 2020 metais. Neatsisakius subsidijų iškastiniam kurui, Paryžiaus konferencijoje priimtas įsipareigojimas- sustabdyti klimato šilimą ties 2 laipsniais aukštesne temperatūra nei priešindustriniu laikotarpiu – yra nepasiekiamas.
Įvairių šalių liberalai siūlo eiti būtent šiuo keliu – panaikinti esamus energetikos rinkos iškraipymus, ir tada pati rinka taps geriausiu įrankiu mažinti CO2 išmetimus, plėtoti atsinaujinančią energetiką ir investuoti į energijos efektyvumo didinimą.
Liberalų valdomos Kanados vyriausybė šią vasarą oficialiai pranešė, kad iki metų pabaigos ruošiasi įgyvendinti visuotiną CO2 apmokestinimą Kanadoje. Liberalė aplinkos ministrė Catherine McKenna Bloomberg agentūrai pristatė planus spalio mėnesį viešai pateikti nacionalinį Kanados emisijų mažinimo planą, o Kanados premjeras Justinas Trudeau kalba apie ambicingus planus mažinti iškastinio kuro vartojimą Kanadoje, nepaisant to, jog ši šalis yra 5-ta pasaulyje pagal išgaunamos naftos kiekį.
Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos (ALDE) 2014 m. manifeste pabrėžiamas tikslas vystyti darnią Europos ekonomiką, teikiant prioritetą efektyvumui, atsinaujinančiai energetikai, taikant finansinius įrankius, mažinančius CO2 emisijas, naikinant aplinkosauginiu požiūriu žalingas subsidijas iškastinei energetikai.
Apmokestinus CO2 emisijas, surinktomis papildomomis pajamomis į biudžetą galima būtų sumažinti ekonomikai kur kas žalingesnius mokesčius, pirmiausia – gyventojų pajamų mokesčius.
Kuo CO2 apmokestinimas yra geriau už pajamų mokesčius?
Pirmiausia – šis mokestis skatina teršėjus mažiau teršti, o vartotojus- efektyviau vartoti energiją. Priešingai nei, pavyzdžiui, pajamų mokestis, kuris motyvuoja slėpti pajamas.
Antra, tai yra mokestis, kurio galima išvengti, pavyzdžiui, investavus į švarią energijos gamybą ar efektyvų energijos vartojimą. Taip skatinamos inovacijos ir iniciatyvumas- vienos svarbiausių liberalių vertybių.
Trečia, tai lengvai administruojamas mokestis, kuris, skirtingai nuo daugelio kitų, neskatina šešėlinės ekonomikos, nelegalių pajamų arba kontrabandos. Iškastinis kuras yra apmokestinamas jo gamybos ar importo momentu. Atskirais atvejais apmokestinami produktai, kurių gamybai buvo naudojami iškastiniai ištekliai, jų neapmokestinusiose šalyse, pavyzdžiui – elektros energija, importuojama iš Rusijos.
Apmokestinus visas šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, nepatenkančias į apyvartinių taršos leidimų (ATL) prekybos sektorių Lietuvoje 50 eurų už toną mokesčiu, Lietuvos biudžetas būtų papildytas maždaug 615 milijonų eurų. Tai leistų, neprarandant biudžeto lėšų, beveik per pusę sumažinti labiausiai apmokestintus ir dažnai į šešėlį nuklystančius fizinių asmenų pajamų mokesčius.
Liberalai teikia prioritetą apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos plėtrai, įtraukiant į ją kiek galima daugiau ūkio sričių. ATL prekybos sistema, tai sistema, kurioje sistemoje dalyvaujančios įmonės už kiekvieną toną CO2 emisijų turi atsiskaityti, panaikindama vieną ATL’ą. Jei įmonė sumažina CO2 emisijas ir susidaro ATL perteklius, šį galima parduoti rinkoje, jei emisijos didelės ir ATL trūksta, juos galima rinkoje nusipirkti. Valstybė tik reguliuoja ATL kiekį rinkoje, juos pardavinėdama rinkoje, siekdama, kad jų kaina būtų pakankamai aukšta, kad motyvuotų įmones mažinti CO2 emisijas. Jei įmonei yra labai brangu sumažinti CO2 emisijas, nes nėra gerų galimybių tai padaryti, ji gali sumokėti už ATL įmonėms, kur už gautus pinigus galima sumažinti CO2 emisijas kur kas labiau.
Tokiu būdu bendras tikslas – klimato kaitos mažinimas – yra pasiekiamas mažiausiais galimais kaštais. Žaliesiems atrodo nepriimtinas pats principas, kai įmonė gali nemažinti taršos, bet nusipirkti taršos leidimus rinkoje. Liberalai žiūri į tai plačiau. Mūsų tikslas nėra surinkti daugiau mokesčių, o pasitelkti pačią efektyviausią klimato kaitos mažinimo būdą- prekybą tarša tarp pačių įmonių.
Ką CO2 apmokestinimas reikštų galutiniams taršios energijos vartotojams? Iš pirmo žvilgsnio, tai reikštų didesnes kainas automobilių savininkams ar dujų vartotojams. Kita vertus – padidėtų ir žmonių pajamos, nes lygiagrečiai būtų sumažinti pajamų mokesčiai.
Jiems sumažėjus, produktų kainos nepaaugtų tiek, kiek energijos kainos. Ekonominį postūmį gautų aukštą pridėtinę vertę kuriančios įmonės, kurių gamybos savikainoje energija sudaro nežymią dalį. Aukštesnės energijos kainos savo ruožtu motyvuotų tiek energetikos kompanijas, tiek gyventojus, tiek verslo įmones investuoti į energijos gamybą iš atsinaujinančių išteklių ir į efektyvesnį energijos vartojimą. Švaresnė energija, decentralizuota energija, efektyvus energijos vartojimas pagaliau sumažintų ir išlaidas energijai.
Visa tai vyktų be jokio politikų ar ministerijos valdininkų įsikišimo. Politikai ir valdininkai nebeturėtų galių vienas įmones bausti už taršą, o kitoms suteikti privilegijų, jie nebespręstų, kokias technologijas skatinti, o kokių ne. Nebereikėtų jokių paramą dalijančių agentūrų su ten dirbančiais valdininkais, Energetikos ministerijai nebeliktų poreikio planuoti konkrečius projektus, tuo užsiimtų tas, kam tai ir priklauso – verslas, Aplinkos ministerijai nebereikėtų svarstyti kokius čia naujus reikalavimus nustatyti statybininkams ir pardavėjams, kainų komisijai nereikėtų skaičiuoti VIAP-o, visą biurokratinį aparatą šiuo metu dirbantį visus šiuos darbus galima būtų atleisti, sumažinant mokesčių mokėtojų išlaidas jam išlaikyti. Vietoje to pinigus galima būtų skirti švietimui, viešajai tvarkai ir kitiems kur kas Valstybei reikalingesniems poreikiams. Valdininkų darbą perimtų rinkos dėsniai. Tokia sistema vargu ar labai patiktų valdininkams-dalintojams ir valdininkams-baudėjams. Kaip ir daugeliui kairiųjų politikų. Tačiau esame tikri, kad ji leistų veiksmingiau kovoti su klimato atšilimu ir sėkmingai vykdyti ne tik Paryžiaus klimato kaitos konferencijos įsipareigojimą, bet ir mūsų bendrą pareigą ateities kartoms.
Straipsnį parengė: Viktorija Čmilytė-Nielsen, Simonas Gentvilas, Martynas Nagevičius.