Gerai, kai rinkimams besiruošiančios politinės partijos pristato savo galimus kandidatus į ministrus. Tai šiek tiek rodo partinės arenos brandą. Bet gali rodyti ir šou.
Gražūs veidai ir nusėsti perspektyviais veidais kandidatų suoliukai nereiškia daug.
1. Visų pirma, kalbėti apie būsimąją Vyriausybę apskritai nėra tikslu, nes partijos išankstinių koalicijų mūsų platumose nesudaro. Turime tik visokius gandus apie kiekvienos partijos “mėgstamas ministerijas” ar partijų sąrašuose esamus potencialius ministrus, kurie galėtų praeiti Prezidentės vartelius. Tai ir viskas. Visa kita pradės aiškėti ne anksčiau, nei rinkimų naktį. O tada Jūs jau būsite balsavę.
2. Net jei partijos ir tariasi tarpusavyje (bet nesitaria), tai vistiek ne iki tokio lygio, kad būtų aišku, kaip kas būsimoje Vyriausybėje gali pasiskirstyti. Viceministrai ministerijoje deleguojami ministro partijos, ar tai bus partijų maišalynė? Premjeras bandys centralizuotai žiūrėti į visų ministerijų veiklą ar deleguoti joms pakankamai laisvės, kaip buvo prie Kubiliaus. (N.B. kaip yra dabar aš nesuprantu, todėl ir neparašiau).
3. Net jei ir partijos būtų daug dalykų susiderinusios. Klausimas, ar jos deleguos tikrai tą, ką sakosi deleguos? Valstiečiai ir žalieji turės daug hard time (sunkaus laiko) bandant susibalansuoti tarp progresyvistų, policininkų, valstiečių ir vazonų. Liaudis nepagailės reitingo balų tiek seniesiems socdemams, tiek ultradešiniesiems nacionalkonservatoriams ir visi jie tikrai bus faktorius.
4. Net jei ir viskas viršuje būtų priešingai, paklausiu štai ko: o kas dabar, 2016 metais, Jūsų nuomone, dirba geriau – Vyriausybė ar Seimas? Užsimerkite, neskubėkite, papriekaištaukite mintyse, kad aš verčiu lyginti nesulyginamus dalykus.
M?
Aš manau, kad net ir iš gėdos rausdami dėl Premjero anglų kalbos, Švietimo ministrės agitbrigadinio patoso ar (įrašyti savo favoritą), pripažinkime: Vyriausybė ir ministerijos kaišo mažiau pagalių į ateities Lietuvos ratus. Klampaus administracinio aparato džiunglėse yra nemažai sąžiningai dirbančių valstybės tarnautojų, kurie neleidžia kreizėjantiems politikams taip lengvai keisti kurso. Galbūt dalykų nepagerina, bet ir naujai negadina. Bet Seimas gali ir daro tai smagiai.
Darbo kodekso atnaujinimą parengė Vyriausybė. Ši „kairioji“ Vyriausybė parengė liberalesnę Darbo kodekso versiją. Kur jis buvo išprievartautas? Seime. Tarp kitko didele dalimi, vadinamų dešiniųjų, pastangomis. Kur įstatymu įtvirtintas urėdijų skaičius? Seime. Kur skandinami įstatymai, leidžiantys atverti vartus užsienio šalių profesionalams ir mokslininkams? Seime. Kas uždraudė vakar rūkyti balkonuose? Seimas. Kur šiandien spręsis pagalbinio apvaisinimo įstatymo klausimai, galintys tūkstančiams tėvų įžiebti viltį? Seime.
Galima taip tęsti ilgai, deja, per šią kadenciją iš arti stebint tautos atstovybę kartais norėjosi galvą į sieną daužyti.
Kur aš čia lenkiu? Seimo rinkimai yra neįtikėtinai svarbus dalykas, svarbiausias Lietuvai, ir rinktis Seimo narius verta one by one. Darant šį pasirinkimą partijų lyderiai, būsimieji šešėliniai ministrai ar grandioziniai planai yra ne tokie svarbūs, kaip to konkretaus žmogaus, už kurį žadate balsuoti, principai, idėjos ar padorumas.
Man atrodo, balsuojant taip pat nėra svarbi matematika: „kiek tie, už kuriuos balsuoju, turi šansų valdyti?“. Gerus darbus galima padaryti ir būnant pozicijoje, ir opozicijoje. Krepšelį būreliams liberalai 2014 metais prastūmė būdami gilioje opozicijoje ir sudėtingu biudžeto svarstymo metu.
5 žmonės, kuriais galite išreikšti pasitikėjimą reitinguojant, yra didelis šansas išrinkti geresnį Seimą. Aš labai tikiuosi, kad šiuo šansu bus pasinaudota.
P.S. O jei kartais dar svarstote, Liberalų sąjūdžio sąraše mano nr. 50 🙂
Vytautas Mitalas yra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininkas