Įprastai tokie tekstai ženklinami N-18 arba apskritai nepasiekia žiniasklaidos. Kalbėti ir rašyti apie seksą priimta skiltyse apie gundymą, horoskopus ar mediciną, tačiau tai gerokai svarbesnė ir visiems aktualesnė tema. Žinoma, ne mūsų Vyriausybei, kuri mano, kad moralinis blogis yra edukuoti paauglius apie lytiškumą ir apie tai, kas vyksta su jų kūnu ir psichika. Seksas yra toks svarbus, kad dažnai, per daug dažnai būtent jis tampa mūsų sėkmės, etikos, socialumo ir biologijos matu ar visuomenės pagrindu. Noriu tam paprieštarauti iš homoseksualaus vyro, kuris nėra tik homoseksualus vyras, perspektyvos.

Kaip pagrindinį argumentą, kodėl LGBT žmonių matomumo didinimas yra problema, girdžiu prieštaravimą „lovos reikalų“ demonstravimui. Nepaisant fakto, kad tokie žmonės patys smalsumo vedini visagaliame internete prisižiūri skirtingų tų „lovos reikalų“, jie nebegali matytų vaizdų ištrinti iš savo fantazijų ir pradeda kovoti su viduje kilusia frustracija. Dviejų tos pačios lyties žmonių santykiai nesibaigia išlipus iš lovos, nenutrūksta darbo dienos metu ir net nepasibaigia ligos atveju. Todėl, kad ryšys tarp dviejų žmonių neapsiriboja vien tik lytiniais santykiais, jie persismelkia per visas gyvenimo sritis – to nepaslėpsi. Šią elementarią tiesą mėginantys paneigti žmonės šaukia, kad mums (suprask, gėjams, lesbietėms, biseksualiems žmonėms) svarbus tik seksas, pamiršdami, kad būtent jie patys apie tai kalba. Ar šitokiu būdu norima pasakyti, kad heteroseksualios poros lytinių santykių nemėgsta? Arba kad apskritai juos mėgti yra blogis?

Gyvendamas heteroseksualioje aplinkoje matau, kad mano poreikiai yra visiškai neišskirtiniai – aš taip pat einu į pasimatymus, ieškau TO vienintelio žmogaus, o jį radęs pradedu galvoti apie gyvenimą kartu ir… Taip, dalis mano pažįstamų yra įsitikinę, kad su savo vaikinu aš galėčiau susituokti ar bent sudaryti partnerystę. Čia, Lietuvoje. Jei ir tarp skaitančiųjų yra taip manančiųjų, galiu tik supažindinti, kad nė vienoje išsivysčiusioje valstybėje tokia teisė neegzistavo tol, kol buvo iškovota. Vienur tam reikėjo dešimtmečius trukusio pilietinio judėjimo, kol valdžia buvo įtikinta, kitose šalyse (pirmiausia čia prisiminkime Estiją, jau įteisinusią partnerystę) valdžia pati ėmėsi lygybės ir teisingumo įtvirtinimo. Nepanašu, kad pastarąjį variantą greitu metu matysime Lietuvoje, tad belieka pirmasis. Ir čia klysta visi save labai tolerantiškais ir šiuolaikiniais žmonėmis laikantys visuomenės veikėjai, manantys, kad LGBT judėjimas Lietuvoje duoda daugiau naudos ir žalos, kad realūs pokyčiai galimi tik tyliai dirbant su politikais.

Socialdemokratas šalies premjeras įrodė, kad tylus veikimas nepadės, kai tavo priešininkas net ne neišsilavinusių žmonių armija, o didelė ir turtinga Bažnyčia: kunigo pamokslas yra rimtesnis ir svarbesnis motyvatorius nei realių žmonių patiriamos problemos, tarptautiniai teisės dokumentai ar Konstitucijoje įteisintos vertybės (nepamirškime, religija ir valstybė pagal ją taip pat atskirtos). Taigi neišvengiamai, siekdami būti išgirsti, atkreipti visuomenės dėmesį į patiriamas problemas, homoseksualūs, biseksualūs ir translyčiai žmonės pirmiausia žygiuoja eitynėse, Vilniuje pavadintomis „Už lygybę“. Taip pat jie kurs socialines reklamas, kampanijas internete, filmų festivalius, atsiskleidimo vaizdo klipus. Valdžia, kuri turėtų atstovauti jiems kaip rinkėjams ir padėti spręsti problemas, šiuos žmones ir tokį elgesį vadina propaganda. Ypač įdomu matyti, kaip šis žodis sulygina kalbėjimą apie žmogaus teises su informaciniu karu ir Rusijos žiniasklaidos priemonių skleidžiama tendencinga informacija. Dažnai tai daroma tautą ir valstybę mylinčiais save vadinančiųjų lūpomis, viena ranka skrebinant paramos laišką Kremliaus politikai, kita – rašant rašinėlius apie karinę grėsmę iš Rytų.

Taigi čia ir noriu kalbėti apie partnerystę, kuri padėtų išspręsti daug šiuo metu kylančių problemų. Taip, tam pirmiausia reikia suvokimo, kad poras sieja ne tik seksas, ir kad šį bendrą gyvenimą, kasdienius ar neeilinius pirkinius, gyvenimo stebuklus ir tragedijas išgyvena ir nesusituokę žmonės (taip, netgi skirtingų lyčių). Bet čia neatsiranda noro, valios, ryžto – pavadinkime tai kaip norime – padėti žmonėms šiose svarbiose situacijose. Tai vadinama apsauga, dviejų mylinčių žmonių socialinė apsauga nuo gyvenime pasitaikančių iššūkių medicinos, teisėsaugos, finansų srityse. Pradėti kartu gyventi dažnai nėra lengva, bet supratus, kad turėsi dirbti daugiau, kad gautum tą patį, gali atimti jėgas; žinoti, kad tavęs nepripažįsta ir tavo indėlį į šalies ekonomiką ir visuomenės gerovę laiko niekiniu, gniuždo.

Lyčiai neutrali partnerystė gali skambėti keistai, bet juk tiek daug dalykų darome pasaulyje, kur visai nesvarbi žmogaus lytis. Įsivaizduokime, kad balsuoti gali tik vyrai – oj, minutėlę, taip buvo visą laiką iki XX amžiaus, bet galime pratęsti išgalvotais ne mažiau absurdiškais pavyzdžiais, kaip antai obligacijas banke pirkti galėtų tik moterys, o ginekologo paslaugos nėščioms moterims būtų teikiamos tik turint santuokos pažymėjimą. Taip pat nesuprantamai atrodo ir siekis įteisinti poros meilę tik skirtingos lyties asmenims – juk negyvename sovietmečiu, kuriame homoseksualumas apskritai „neegzistavo“, o Europos Sąjungoje, kurioje LGBT asmenys yra pažįstami ir pripažįstami.

Žinoma, Teisingumo ministro teigimu, nei aš, nei mano draugų gėjų bei lesbiečių poros neegzistuoja, todėl įstatyme net numatyti šiems žmonėms teisę į partnerystę būtų klaida. Kol kas tai – vienas galutinių tikslų, kurių siekia tiek LGBT teisių aktyvistai, tiek organizacijos ar juos palaikantys politikai. Šie tikslai, kaip matome, duobėtame Lietuvos kelyje, savaime nebus įgyvendinti, todėl sąmoninga ir savo šalį mylinti bendruomenė turėtų aiškiai pasakyti už lygias partnerystės teises visiems.

M.Gorochovskis yra Liberalų sąjūdžio Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, kandidatas į Seimą.